Nė viena
kita gyvūnų rūšis nėra tokia turtinga veislių įvairove. Šiandien
pasaulyje yra apie 400 šunų veislių – įvairių dydžių, formų, jau
nekalbant apie mišrūnus. Nepaisant tokio įvairumo, visi naminiai šunys
priklauso tai pačiai šeimai – Canis familiaris. DNR tyrimais įrodyta,
kad tai Canis lupus, vilko, palikuonys. Vilkų gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos, jų socialiniai gebėjimai
visada stebindavo laukinės gamtos tyrinėtojus. Šis vilkų išskirtinis
bruožas ir padėjo jiems pritapti namuose, taigi dabartiniai šunys –
senovėje prijaukinti vilkai. Beje, šiandien pasaulyje yra apie 400
milijonų šunų, o laukinių vilkų – vos 40 000. Vilkų
sugebėjimas keisti savo socialinę aplinką – nuo gyvenimo pavieniui iki
gyvenimo porose ar gaujomis – yra nuostabus socialinis reiškinys. Šis
poreikis vystyti stabilius bendruomenės santykius buvo perduotas ir
šunims. Elgesio požiūriu šuo yra kaip vilkas, kuris niekada neužauga. Tai
nuolatinis vienuolikametis pagal žmonių metus, turintis veislei būdingą
bruožą, pavyzdžiui, bėgti, saugoti, ganyti ar panašiai. Šunis ir žmones jau 12 000 metų sieja ypatingi ryšiai. Mes
susidraugavome vieni su kitais dar tada, kai vilkai slankiojo aplink
mūsų mezolito eros stovyklas ieškodami ėdalo. Mūsų protėviai greitai
suprato, kad šie gyvūnai gali padėti ieškoti ir medžioti kitus gyvūnus. Pritapo ir išplito tie vilkai, kurie tolerantiškiausiai žiūrėjo į
žmones. Kai tik mūsų protėviai sėsliau apsistodavo gyventi, imdavo
jaukinti jaunus vilkus ir naudoti juos savais tikslais. Žmonės pradėjo juos atrinkinėti pagal draugiškumą ir veisti pagal fizines
charakteristikas. Veisti vilkus pradėta siekiant dėl jų elgesio turėti naudos.
Dabartiniai šunys taip išvystė ir ištobulino savo pirmtakų geriausias
savybes, kad net keleriopai aplenkė juos. Šuo pėdsekys geriau jaučia
kvapą, vokiečių aviganis geriau gano, skalikas yra greitesnis, terjeras
atkaklesnis, o Karaliaus Čarlzo kavalerijos spanielis jums ant kelių
tilptų tikrai geriau nei laukinis vilkas. Kada buvo pradėta veisti, nustatyti gana sunku. Jau 7 000 metų prieš
mūsų erą ši veikla buvo plačiai paplitusi. Pirmoji pripažįstama veislė
buvo lieknas, grakštus skalikas, išveistas padėti medžioklėje. Laikui
bėgant žmonės išveisė daugiau ypatingų gabumų turinčių šunų, pavyzdžiui,
pagal kvapą ir regėjimą medžiojančius skalikus. Per amžius kito ir šunų
kūno formos: sutrumpėjo snukis, letenos ir sustiprėjo regėjimas bei
klausa. Šunų veisimas taip greitai plito ir vystėsi, kad Romos imperijos
laikais jau buvo išveistos beveik visos šiais laikais esamos veislės.
Šuo (vokiečių aviganis)
Vilkas
